#12 – Ar gydytojo žodis gali gydyti? | Su Daiva Vaitkiene

0:00 Speaker 1 Reikia daryti viską, kad medicina būtų kuo žmogiškesnė. Darbas šiandien dienai medicinoj, nu jisai turi būt kažkiek prasmingas žmogui, kad jisai galėtų tikrai taip save dedikuot, atiduot. Sunkiausias yra tas greitėjantis pasaulio laiko tempas, kuris yra be galo spartėjantis visose mūsų gyvenimo srityse. Lygiai taip pat jisai spartėja ir darbe. Kai tu gali leisti sau su pacientu kalbėti daugiau,

0:28 Speaker 1 Privačiose klinikuose, na, tikrai aš manau ne tik pacientui, bet ir gydytojui yra daug didesnis komfortas ir kaip sudėtinga klinikiniams tyrimams įrodyti žmogaus individualumą. Visos priemonės, kurios padeda žmogui sveikti, kurios gerina jo gyvenimo kokybę, jos yra visos pakeisinamos. Labas, aš esu Gintarė, o tu klausaisi laidos Endobiogenika, kurioje tyrimėmės sveikata ir laimė iš įvairių pusių.

0:56 Speaker 2 Man sveikata sunkiai atėjama nuo laimės. Pakanka pasiųsti blogai ir atrodo, kad laimės nelieka. Tuomet skubama pas specialistus iš baimės pakraupusiomis akimis su vieninteliu troškimu išgirsti – tau viskas gerai. Tačiau gyvenime būna situacijų, kai specialisto užduotis kurka sudėtingesnė, kai tenka ne tik ištarti diagnozę, bet ir išbūti su žmogaus jausmais, kurie kyla jai išgirdus.

1:23 Speaker 1 Todėl šiandien kalbėsime apie specialistą ir paciento santykį bijos svarbą, nes žodis gali nužudyti, o gali ir pakelti. Šią temą tyrinėsime kartu su man ypatinga viešine Daiva Vaitkienė, Lietuvos sveikatos mokslo universiteto akušerijos ir ginekologijos klinikos onkoginekologijos sektoriaus vadovė, gydytoja akušerė ginekologė. Kiekvieną dieną

1:48 Speaker 2 Jai tenka būti šalia tada, kai žodis diagnozės suskamba taip garsiai, kad rodos gyvenimas sustoja.

1:56 Speaker 1 Su Daiva tyrinėsime tai, kokį vaidmenį gydyme atlieka empatija. Ar ji gimta, o gal išlavinama? Kaip neatbukti ir išsaugoti žmogiškumą, kai kasdien matai tiek daug skausmo? Ir aš specialisto žodis, jo vidinė ramybė bei stiprybė gali veikti gydančiai. Nežinoma, taip pat paliesime placebo fenomeną.

2:17 Speaker 1 Ar santykis gali tapti terapijos dalimi? Laba diena, Daiva. Laba. Labai džiaugiuosi, kad man pagaliau pavyko jus prisikalbinti atvykti pas mus į studiją, nes derinom tikrai ilgai, reikėjo prisiderinti prie jūsų įtempto grafiko. Tai šiandien mūsų tema, kurią noriu jus pakalbinti, yra apie specialisto ir paciento santykį.

2:43 Speaker 2 Bet prieš nerinti temą, man labai labai svarbu būtų pažinti jus kaip žmogų. Kaip atsirado medicina jūsų gyvenime?

2:52 Speaker 1 Na, iš tiesų pačiai labai reikėtų susimąstyti bebaigiant vidurinę mokyklą, kai tu baigiausi su medaliu ir iš principo įsigabus viskam, tai na tikrai didelė dilema yra kuo tapti turbūt tuo metu, kai aš baigiau vidurinę mokyklą pačios paklausiausios arba prestižiškiausios specialybės, tai buvo teisė, ekonomika, medicina ir žinau, kad aš

3:20 Speaker 1 Visada nemažai kalbėdavau ir mokėdavau įtikinti žmones tuo, ko aš tikiu, ir mano klasės auklėtojas sako, Daiva, nu jeigu tu eisi į teisę, kažkas baisaus, visus nusikaltėlius išteisinsi. Tada aš galvoju, na čia kažkaip skamba ne visai taip. Gal tikrai ta teisė ne visai man. Na čia iš tiesų juokas, bet tų diskusijų buvo daug.

3:41 Speaker 1 Kodėl medicina? Negalėčiau šimtu procentų atsakyti, bet baigdama aštuntą klasę a matyt jau ir anksčiau galvojau apie mediciną, nes laimėjau Lietuvos pionieriaus jaunojo korespondento vardą už rašinį. Mes gyvensime du tūkstantaisiais metais, kuriame aš mano rašinėlio tema buvo aš gydytoja. Ir aš tuo metu aprašiau telemedicinos pavyzdį. Tai buvo tūkstantis devyni šimtai

4:12 Speaker 1 O 87 ar 8 metai ir aš aprašiau, kaip aš esu greitosios pagalbos gydytoja, diagnozuoju ligas ir gydau per televizoriaus ekraną. Tai nežinau, nežinau, kaip man tos mintys tuo metu kilo, bet ta pat medicina iš dalies atėjo ir dėl to turbūt, kad mano teta, mano krikštumo mama mamos sesuo buvo gydytoja.

4:38 Speaker 1 Ir jeigu taip jau labai gilintis į savo patirtis medicininės, tai iki savo gimdymo aš ligoninėj buvau gulėjus vieną kartą trijų metų amžiuje, kada man gydė plaučių uždegimą ir aš prisimenu kaip vaikas labai skaudžias ir liūdnas patirtis, aš neprisimenu jokio gydymo, aš neprisimenu jokio fizinio skausmo, aš prisimenu begalinį tėvų ilgesį.

5:07 Speaker 1 Apie tai, kad aš buvau mėnesį, tėvai sakė, kad tuoj ligoninėj gulėjau ir tris savaites, buvau atskirta nuo savo artimųjų ir labai gerai atsimenu, kaip mama atėjo lankyti į ligoninę, atnešusi kažkokių tai skaniestų ir durys, ta siena skyriaus vaikų buvo iš tokių storų stiklinių plytelių, per kurias tu matai tik žmogaus šešėlį.

5:31 Speaker 1 Ir tuo metu neįleisdavo, neįleido tėvų, kad kiti vaikai neverktų. Ir aš girdžiu, kai atidarius slaugytojo duris, mama sako, aš noriu užeiti. Ir slaugytoja neįleidžia, sako, mes perduosim tą maistą ir aš šaukiu, kad prašau įleiskit mano mamą. Ir slaugytoja sako, ne, ne, čia ne tavo mama. Ir aš paverkiau, neturiu kito varianto, kaip turėjau nurimti. Ir kai sugrįžau iš ligoninės, tėvai man padovanojo

6:00 Speaker 1 Vaikišką sportinį vežimėlį lėlė į didžiulę didžiulę lėlę, kaip tada atsimenu su tokiom medžiaginiu kūnu ir tokiom kietom rankom ir kojom. Ir aš prisimenu jausmą, kad aš visiškai nebuvau laiminga. Man nebuvo jokio džiaugsmo ir ir man buvo vis tik liūdna. Kaip aš vat be tėvų tą mėnesį turėjau būt? Ir aš užaugus, kada mamai papasakojau, mama net apsiverkė, sako, aš niekad, niekad negalvojau, kad tu iš tiesų tuo metu taip jautėsi. Ir pasąmoningai galvodama apie mediciną, aš visada prisimendavau šitą patirtį savo ir galvojau, kad na, jau kai atėjau į mediciną, kad reikia daryti viską, kad medicina būtų kuo žmogiškesnė.

6:48 Speaker 1 Pirmiausiai šalia savo visų visų gebėjimų, visų savo nudirbtų darbų, jinai turi dar žiūrėti ir į tai, kaip jaučiasi žmogus. Šiuo atveju aš kaip jaučiausi kaip vaikas, bet turbūt reiktų žiūrėti ir kaip jaučiasi tėvai ir kaip jaučiasi ligonių artimieji. Tai aš vis tik galvoju, kad šita ankstyva ir labai skausminga mano kaip vaiko patirtis pasąmoningai labai stipriai mane vedė į mediciną.

7:16 Speaker 1 Mhm.

7:16 Speaker 2 Ir prisidėjo tikriausiai prie to, kaip jūs vat suprantat, koks santykis tas turi būt su pacientu.

7:24 Speaker 1 Greičiausiai. Aš, beje, rinkdamasi specialybės varžčiau ir pediatrija, matyt, man tai buvo ta mintis. Bet praktikoj susidūrus ir pamačius, kad vis tiktai labai daug tenka bendrauti su tėvais, kol jie atsakingi už vaikus ir ir ir žiūrint į įvairias tas patirtis medicinos darbuotojų bendraujant su tėvais, aš nutariau, kad

7:44 Speaker 1 Nelabai man norėtųsi bendrauti ir su tėvais, ir su vaikais, geriau su vienu asmeniu. Tai tai šiuo atveju kažkaip pediatrija turbūt nutolo vien todėl, kad labai didžiulis tėvų vaidmuo yra gydant vaikus ir man pasirodė, kad per sudėtinga savo kaip gydytojo ir jausmus ir dėmesį dalinti į tas dvi dalis, bet požiūrį į gydytojo ir paciento santykį

8:11 Speaker 1 Tai šitam požiūriui manau, kad mano patirtis, tos ankstyvos vaikiškos, turėjo tikrai nemažai įtakos.

8:16 Speaker 2 O Daiva, o kaip pasirinkot specialybę? Vat sakėt, kad pediatrija atkrito. O kodėl į ginekologiją nuėjot?

8:23 Speaker 1 Aš manau, kad žmogaus charakteris iš dalies lemia kokias specialybes jis renkasi. Aš nesirinkau akušerijos ginekologijos. Aš rinkausi specialybę, kurioj galėčiau diagnozuoti, priimti sprendimą, kaip gydyti. konservatyviai arba chirurgiškai ir gebėti abudu metodus taikyti. Ta prasme, aš norėjau prisiimti visišką atsakomybę nuo pradžios iki pabaigos. Ir tokių specialybių ne tiek smarkiai daug. Tai ausų nosies gerklės, akušerija, ginekologija, akys, kur tu kartu ir diagnozuoji, ir įvairius metodus taikai ir gydai. Aišku, laikui bėgant turbūt keičiasi, tu negali būti visų sričių posryčių specialistas.

9:07 Speaker 1 Ir vis tiek daugiau esi ar daugiau akušeris, ar daugiau ginekologas, ar daugiau operuojantis vieną sritį ar kitą sritį. Bet pats principas, aš manau, kad mane į šią specialybę atvedė būtent noras diagnozuoti ir pačiai gebėti parinkti arba bent jau kritiškai vertinti, koks gydymo metodas būtų pats tinkamiausias.

9:26 Speaker 1 O tarp tų visų specialybių daug įvairių niuansų, daug įtakos darė sutikti žmonės. Kaip ten bebūtų? Asmenys istorijos nekeičia, sako, tiktai sulietina arba pagreitina procesus, vykstančius pasaulyje. Bet mūsų pasirinkimuose ir mūsų gyvenime turbūt lygiai taip pat, jeigu jie iš esmės ir nepakeičia, bet vis tik daro didelę įtaką. Ir sutikti asmenį, sutikti žmones, vieni labiau pritraukia, kiti šiek tiek atstūmina tam tikrų specialybių.

9:56 Speaker 1 Patirtys vienurtų greičiau įsisavina į kaip studentas tam tikrus įgūdžius, kitur lėčiau. Ir kažkaip taip natūraliai atsidėjo, kad atsiradau akušerijoj ginekologijoj. O kiek metų jūs dabar jau dirbat šitoj srity? Aš baigiau Kauno medicinos institutą 1988 metais. Tai tada dar buvo internatūra vieneri metai, nu skaitykim nuo 89-90 metų, klinikinė ordinatūra, nu.

10:30 Speaker 1 Maždaug nuo devyniasdešimto metų, tai jau trisdešim šešeri kažkur, bet jūs derinat ir dėstymo universitete, ir vadovaujat, ir kartu su pacientais matotės, ir operuojat prie viso to. Tai daugumos gydytojų dirbančių universitetinėse įstaigose kasdieną mes visi derinam pedagoginį. Klinikinį ir mokslinį darbą, gal tie procentai truputį pasiskirsto šiek tiek kitaip, vieni gal daugiau laiko skiria vienai sričiai, kiti kitai, bet turbūt aš turėčiau pasakyti, na, turbūt mano gyvenime tai daugmaž vis tik gaudavosi trisdešimt, trisdešimt, trisdešimt, gal tam tikruose etapuose truputį nusveria viena arba kita sritis, bet tikrai jos visos trys turi savo labai svarbią vietą, tiek pedagogika, tiek mokslas, tiek klinikinis darbas.

11:19 Speaker 2 Tai va, aš žiūriu į jus ir žinau, kad be to, kad jūsų gyvenime darbas užima labai didelį vaidmenį, vaidiną. Jūs dar esat ir keturių sūnų, kurie taip pat medikai mama. Tam, kad jie užaugtų, nu vaikai patys neužauga, nors prosėkis toks yra, nu bet reikėjo jums daugiau. Visi valandų turim tiek pat. Kaip jūs sugebat suderinti savo veiklą, motinystę, buvimą žmoną, galiausiai ir moterim dar prie viso to?

11:48 Speaker 1 Na, man turbūt atrodo, kad tai, žinot, visiškai tai yra natūralu. Atrodo sunkiai suderinama tiem, kas to niekada nebando. Jeigu apie vaikų auginimą, tai tikrai ne mano mintis, kad sunkiausiai augint vieną vaiką, šiek tiek lengviau du, o jau nuo trečio viskas darosi tik lengviau. Priimt tai kaip tiesą arba kaip juoką, bet kuo daugiau vaikų, sako, jie vieni kitus augina. Na, vėlgi turbūt vienareikšmiškai priimti negalima, yra, yra savi rūpesčiai, kurie yra

12:17 Speaker 1 skirti tėvams, kuo turi rūpintis, bet labai dažnai, kuo žmonės labai bijo, tikrai turbūt nereikia bijoti tam vaikų auginime. Taip, jie reikalauja dėmesio ir turbūt daugiausiai reikalauja meilės, reikalauja laiko. Su meile turbūt viskas tvarkoj, su laiku skirtu tikrai negalėtum pasigirti ir ir ir tikrai, kai atsisuki atgal, norėtųsi, kad to laiko daugiau būtų skirta vaikam.

12:41 Speaker 1 Na, bet yra kaip yra, žinot, nu pakeisti to negali, vaikai augo ir užaugo, jiems, jie taip pat kažko mokėsi ir ir iš mūsų, iš manęs, iš mano vyro, iš mūsų aplinkos, kuri tikrai didžiąja dalim yra labai medicininė aplinka ir ne vieni nauji metai yra sutikti ligoninėje, o ne kur nors kitur tėvams budint.

13:02 Speaker 1 Tai, bet tas faktas, kad jie patys Tapo ar ruošiasi tapti medikais, rodo, kad turbūt ta sistema ir tas gyvenimo būdas, koks jis nebūtų idealus, net baidi, ir net jeigu jis yra ir nelengvas, yra turbūt tam tikrų dalykų, aš daugiau įsivaizduoju emocinių ir prasminių, kurie galėtų, gali tave laikyti šioje medicinos sistemoje, tikrai ne finansinių, tikrai ne, ne kažkokio labai

13:34 Speaker 1 gyvenimo būdo, kur gali lengvai ir greitai gyventi, bet jeigu šiais laikais, kai yra tokių greitesnio kvalifikacijos pasiekimo, greitesnio įsitvirtinimo profesinėje bendruomenėje kelių ir specialybių, jeigu jie išlieka ir dar išliks medicinoje, tai vadinasi kažkas dar tokio vertybiško yra.

13:56 Speaker 2 Ir žinot, vat grįžtant prie to, kad iš tikrųjų tai turi būti, nu, darbas šiandien dienai medicinoj, nu, jisai turi būt kažkiek prasmingas žmogui, kad jisai galėtų tikrai taip save dedikuot, atiduot, nes kaip ir palietėt, kad finansiškai tai nėra tikrai labai pelninga sritis, atsakomybė yra milžiniška, žmonių skausmas, nu, ateina gi žmonės ne dėl to, kad sveiki, o dėl to, kad serga.

14:20 Speaker 1 Tai ir tai, tai kaip jie jaučiasi atlaikyt visą tai ir pačiam neišsinešt, tai yra nu labai ar jums tai prasmė yra? Aš manau, kad šiandien ir ateities medicinoje tikra ta prasme gydytojas, kuris kompetentingas ir mylimas paciento ir paciento vertinamas, gali būti tik žmogus matantis gilią prasmę savo darbe.

14:44 Speaker 1 Be abejo, visi darbai yra skirti tam, kad mes uždirbtume pinigus, kad pragyventume, kad pragyventume mes, kad pragyventų mūsų šeimos. Bet tų pragyvenimo kelių, ypatingai gabiem žmonėm, ypatingai tiem žmonėm, kurie gali labai greitai integruotis į naujas specialybes, naujus pasiekimus ir greitai reaguoti į besikeičiančią pasaulyje situaciją, mes patys neturim tokių galimybių, kai baigiam 11 klasių prieš daug daug metų.

15:11 Speaker 1 Tai tie, kurie išliks medicinoj ir jie dirbs joje ir bus sėkmingi, tikrai turės būti ne vien norintys, bet ir tikrai pašaukti. Nes jeigu tu neturėsi tikėjimo, neturėsi dvasinio ryšio ir ir ir to patvirtinimo prasminio, kodėl tu čia esi, na, kitų kitų dalykų yra labai sudėtinga surasti, todėl kad

15:38 Speaker 1 Lyginamąja prasme, lygint su kitom profesijom, tu visada būdamas gabus ir gabus viskam, surasi kitų kelių, kuriais tu gali būti daug greičiau profesionalas, turtingesnis, žinomesnis ir sėkmingesnis visoj visuomenėj.

15:55 Speaker 2 Taip. O kas jums sunkiausia savo darbe yra?

16:01 Speaker 1 Am, na, turbūt skirtinguose gyvenimo etapuose skirtingi dalykai buvo. Kol tu esi jaunas, yra ganėtinai jaunam žmogui tik baigusią man sunkiausia buvo turbūt įgyti savie tvirtumo ir pasitikėjimo, kad aš viena, be kolegų, galiu priimti kažkokius sprendimus. Nes dirbant trečio lygio universitetinėse įstaigose mes tampam labai gerais specialistais.

16:27 Speaker 1 Bet mes esam kolektyviniai specialistai. Rezidentai paruošiami geriausi, puikiausi specialistai. Bet jie pajaučia savo atsakomybę tik tada, kada išvyksta iš tos trečio lygio įstaigos. Jie visada su pami vadovų, kolegų, kurie pritaria arba jų sprendimams, arba šiek tiek juos pakoreguoja. Ir net kai tu labai atrodo viską gerai moki, kai išvažiuoji ir tau reikia priimti vienam sprendimą, aš labai puikiai prisimenu, man buvo labai labai baisu.

16:56 Speaker 1 Man atrodė, man buvo labai baisu padaryti klaidą. Visada galvojau, o gal kažkas gali dar geriau pasakyti to patvirtinimo. Na, žinot, aš nuo tos ligos pagijau, man atrodo, per pirmus kokius vieną du mėnesius. Pakankamai greitai. Pakankamai greitai, bet yra psichologinis tam tikras žmogaus, nu, tu pasikonsultuoji, pasiklausi, ar teisingai padarei, kad jaustumės savarankiškas vienas būdamas. Be abejo, tu toliau tobulėji ir likusi į visą gyvenimą.

17:25 Speaker 1 Skirtingame etape skirtingi dalykai. Tada, kada aš rašiau disertaciją, man buvo labai sunku suderinti ir klinikinį darbą, ir mokslinį darbą tiesiog laiko prasme. Ir ir tuo metu tavo turbūt 80-90% galvos buvo užėmę moksliniai dalykai ir norėjosi kuo greičiau viską užbaigti ir tai buvo tikrai labai sunku. Užbaigus tą gyvenimo etapą, kada tu vėl kuo daugiau laiko skiri tam klinikiniais savo veiklai.

17:55 Speaker 1 Na, dabar turbūt aš sakyčiau gal sunkiausias yra tas greitėjantis pasaulio laiko tempas, kuris yra be galo spartėjantis visose mūsų gyvenimo srityse. Lygiai taip pat jisai spartėja ir darbe. Lygiai taip pat jis greitėja ir tas greitas gyvenimas. Kažkaip jo taip labai smarkiai nesinorėtų. Norėtųsi viską daryti gal ne taip lėtai, bet negreitai.

18:23 Speaker 1 Normaliu tempu atitinkant kiekvieno žmogaus poreikį ir to sistema neleidžia. Tu negali savo tempo ir ir to, ko vertas pacientas ir ko jis nori pritaikyt kiekvienam atvejui. Yra fiksuotas tavo konsultacijų laikas nepriklausomai nuo paciento. ligos sunkumo, nuo to ar jis pas tave atvyko pirmą, penktą, trečią ar dešimtą kartą, nuo jo bėdų, nuo jo skaudulių, nuo jo charakterio, nuo to, ką jis nori pasakyt, kiek išsipasakot. Ir žinot, vat tas tempas jisai tam tikra prasme žudo. Ir kai tu gali leisti konsultacijos laiką ilgesnį, kai tu gali leisti sau su pacientu kalbėti daugiau privačiose klinikuose.

19:11 Speaker 1 Na, tikrai aš manau ne tik pacientui, bet ir gydytojui yra daug didesnis komfortas, kai tu gali savo žinias ir savo darbą atlikti tas pačias žinias, tuos pačius savo norus pritaikyti ne greitai bėgdamas, o tą darydamas lėtai ir maksimaliau pritaikydamas tiek prie paciento, tiek prie savo poreikių ir komforto. Tai atsakydama į tą klausimą, kas labiausiai žudo, tai tempas, gyvenimo ir darbo tempas.

19:39 Speaker 2 Kaip smagu, išgirdau vieną momentą, ties kuo nebuvau susimašius, visada galvojau iš paciento pusės, kad labai svarbu pacientui būti pamatytam, bet dabar klausydama jūsų išgirdau, kad tai yra svarbu ir gydytojui, kad jisai galėtų atiduoti viską pacientui neskubėdamas, netildamas į tuos ten 15 ar ten pusvalandžio rėžius, kur ir dokumentus turi supildyti ir pakonsultuoti ir apžiūrėti ir ir dar, nu, nežinau.

20:08 Speaker 2 Pasakyt viską greičiausiai pacientui, tai jo. O tempas tikrai žudo, pritariu vienareikšmiškai. Man teko iš pacientų jūsų girdėti. Ir visi, nei vieno negirdėjau, kuris skųstųsi, bet iš visų girdėjau, kad jūsų dėmesys konsultacijos metu, kad niekada nepajautė žmonės, kad jūs skubate, nors aš tikiu, kad žinant jūsų užimtumą, jūs tikrai skubate. Ir kad žmogus sako, man skiria tiek laiko, kiek man reikia. Aš išėjau nurimęs, nors žmogus turi ten ketvirtos stadijos diagnozę ir jisai sugeba nusiraminti būdamas su jumis. Tai tas jūsų

20:47 Speaker 2 Surodomas dėmesys ir laikas yra nu be galo svarbus. O grįžtant prie mūsų pacientų, tai jie vis tiek pas jus ateina ir jums tenka matyti, tikriausiai tenka ir pačiai diagnozės tam tikras pasakyti, kai nerimastingom akim žmogus žiūri. Kaip jūs mokėtės šito įgūdžio, nes tai nėra pasakyti, kad tu gražus, tai yra pasakyti kažką, kas žmogui iš mus žemė iš po kojų. Na, iš tiesų žinot, dabar

21:14 Speaker 1 Rezidentai yra mokomi, dabar rezidentai ir studentai turi specialius ciklus, kuriuose yra ir psichologai, sveikatos psichologai moko, kaip pranešti blogą žinią, teoriškai aiškina, kaip pranešti žinią ne tik pacientui, bet ir artimiesiem. Na, tenka prisipažinti, kad mano ta patirtis, na, jinai iš tiesų ir ir mano kartos gydytojų patirtis, jinai buvo tokia

21:43 Speaker 1 Per kolegų patarimus ir savęs ir paciento jutimą. Ir na, ką tu gali pasakyti, iš tiesų turbūt tas vidinis tavo cenzorius visą laiką vesdavo ir ir nurodydavo ir patardavo daryti taip, kaip tu įsivaizduoji pats norėtum, jog būtų su tavim arba tavo artimais žmonėm. Mes visi labai skirtingi ir mūsų vidiniai cenzoriai gali būti labai skirtingi. Žmonės yra labai jautrūs ir ne visajautrūs, greiti ir lėti, todėl vėlgi argumentuoti, kad mano vidinis balsas ir mano nuojau, tai yra pati geriausia, kuri mane pamoko kaip tą pasakyti, nu turbūt būtų neteisinga taip sakyt, bet šiaip jau į manęs niekada gyvenime nepavedė.

22:33 Speaker 1 Ir tai intuicija turbūt visada žmogui nori net blogiausią žinią sakydamas parodyti tuos šviesos spindulius, kurie gyvenime lieka, o jų visada lieka. Jų lieka ne tada, kai nustatoma ketvirtos stadijos liga. Ne mes skirstom, kiek žmogui gyventi ir kaip žmogui gyventi. Bet parodyti, kad nes nepriklausomai nuo to, kiek tavo gyvenimo liko. Nieks nežino, gal sveikas, gražus, jaunas išeisi pro duris ir per penkias minutes būsi automobilio užmuštas. Tai liga ir stadija jokiu būdu nenulėmia, kad tu neturi, kad tau neliko gyvenimo džiaugsmo. Ir kartais toj ligoj gyvenimo džiaugsmas net ir trumpas gali būti vertesnis už kito sveiko žmogaus gyvenimo tokį patį tarpsnį.

23:22 Speaker 1 Tai turbūt tie principai ir aš jų visada laikiausi. Žmogui visada parodyti tą šviesą, kurią jis kartais per stresą, per baimę ir per liūdesį, kurios gali nematyti. Kita vertus, ligoj tu ne tik teoriškai deklaruoji. Tu prisiimi atsakomybę tam žmogui padėti eiti ir ieškoti tos šviesos. Jeigu mes sakom, kad ne viskas prarasta, kad yra dar gydymo būdas, kokia liga bebūtų.

23:48 Speaker 1 Tai aš ir esu tas garantas, kuris žmogui padėsiu per tą ligą keliauti. Tai nėr deklaratyvus dalykas. Tai vėlgi į klausimą sako, kaip jūs va tokį darbą dirbat, čia onkologinės ligos ir taip beviltiška. Tai jeigu mes galvotume, kad Ligos beviltiškos ir mūsų darbas be prasmės, niekas tokio darbo nedirbtų. Yra tiesiog požiūris į daugybę dalykų ir aš manau, kad tai labai filosofinis požiūris ir ir labai pozityvių dalykų galima atrasti labai sunkiose ligose ir net neišvelgiam, kiek daug negatyvo yra visiškoj sveikatoj ir deklaruojamame visuomenei grožija sveikam ir laimingam gyvenime visuose puslapiuose ir kiek už to slypi kartais žmonių skausmo, daug didesnio nei sergančio žmogaus. Tai

24:32 Speaker 1 Tos žinios pasakymas, turbūt tu pats turi tikėti tuo. Jeigu tu netikėsi ir tu abejosi, tu niekad žmogui neprimeluosi. Tu turi tikėti, kad net ir sunkiausiuose gyvenimo etapuose yra labai gali būti daug atrasto džiaugsmo, tiesiog tu privalai tą pamatyti.

24:50 Speaker 2 Va Daiva, jūs įvardinot tai, ką aš jausme galbūt jaučiau, bet man trūko žodžiui žodinti tai, kad svarbu jūsų. Tikėjimas, kad galimas pokytis ir jisai tikrai persiduoda žmogui, jisai yra užkrečiamas, kad žmogus jaučiasi labai labai pažeidžiamas tokioj situacijoj ir jeigu randa į ką atsiremti, o jūsų tikėjimas gali būti ta atrama žmogui tada, tai jisai tada randa ir resursų jėgų viduj pamatyti tą šviesą, kad bandyti daryti. O nuo ko priklauso, vat man įdomu, būna ta pati liga.

25:25 Speaker 2 Ta pati stadija, nu vat sakot, stadija nesvarbu, bet nu vis tiek, jeigu gydytojas jau pastato stadiją, tai kaip ir žmogus susitapatina su tuo, bet vieni, skiriamas tas pats gydymas, vieni pasveiksta, kiti ne. Nuo ko tai priklauso? Na, žinot, čia turbūt taip labai globaliai galim pasakyt, va tai ir įrodo, kokie mes visi individualūs ir kaip sudėtinga klinikiniams tyrimams įrodyti žmogaus individualumą.

25:54 Speaker 1 Klinikiniai tyrimai rodo daugybės priimtų metodų naudą didžiai populiacijos daliai, didžiai, pačiai didžiausiai. Bet yra to vadinamo hauso dėsnio pakraščiai. Yra didžioji dalis, kuri priklauso mūsų visom nustatytom rekomendacijom, patvirtina viską, kad tas, kas teisinga. Bet pakraščiukuose yra tam tikra dalis žmonių į vieną ir į kitą pusę, kuriems tos bendrosios taisyklės netinka.

26:20 Speaker 1 Iš vienos pusės mes visi jaučiamės labai unikalūs, labai individualūs ir norim, kad mum viskas būtų žiauriai individualiai pritaikyta tik mum patiem. Iš kitos pusės gal kažkada taip ir bus, bet praktiškai tai nėra kasdien pritaikoma ir įmanoma. Didį savo individualumą labiausiai gali atrasti pats žmogus.

26:43 Speaker 1 Įsiklausęs į save, prisipažinę sau daugybę dalykų. Iš tiesų mes viską žinom, tik sau neprisipažįstam apie tai, ką mes žinom, ir čia psichologai daugiau galėtų pasakyti. Ir žinot, įpreziumuojant žmonių kalbą, aš dažniausiai sakau, kad didžioji mūsų jėga ir didžioji paslaptis yra mūsų centrinėme kompiuteryje. Ir manau, kad neuromokslai, neuromokslų labai įrodymais pagrįsti dalykai ir klinikoj, ir laboratorijoj.

27:13 Speaker 1 Jie tikrai kažkada parodys super individualius kelius, kodėl vienas pasveiksta, kitas ne, kodėl atsakys į klausimus, kodėl vienam sekasi geriau, kitam ne, bet šiai dienai labai orientaciniai mes galim pastebėti ir pasakyti, kad šalia mūsų įrodymais pagrįstų priemonių be galo svarbus paties žmogaus nusiteikimas, paties žmogaus bazinė sveikata arba

27:42 Speaker 1 Genetinė būklė jo, jo atsineštinė sveikata, ateinanti į šį pasaulį, ir jo požiūris taip pat yra labai svarbus. Minčių ir kūno ryšiai, nu turbūt niekas jau šiandien ne tuo neabejoja. Ir ir ir turbūt jau netapę kaip taisyklę, kad optimistam sekasi geriau nei pesimistam, kad bendradarbiaujantiems pacientams su gydytojais, kurie vienakryptim žygiuoja ir mintys neprieštarauja, o eina vienakryptim, sekasi daug geriau negu kad vienas sako vieną, kitas sako kitą, pacientas nepritaria gydytojo minčiai arba gydytojas neišklauso paciento. Čia taip kaip vežėčias traukti į dvi priešingas puses.

28:24 Speaker 1 Tai tokių praktinių dalykų, kurių galima pritaikyt, mokslo neįrodytų, tikrai galim išvardint nemažai. Emocijos, mintys, mūsų ryšys su gydytoju, mūsų ryšys su aplinka, su šeima yra labai labai svarbus sveikstant arba išlaikant sveikatą. O tas mūsų individualumas slypi ir mūsų genetiniame potenciale ir mūsų keičiamame.

28:54 Speaker 1 Potencialią mūsų smegenų generuojamą, potencialią mūsų požiūrį į gyvenimą, į gyvenimo prasmę, į kūną, į dvasią, į mūsų minčių ir kūno ryšį, į daugybę dalykų, kurių kiekvienam vadovėliui paprastais postulatais neišdėstysi.

29:13 Speaker 2 Tai čia galima sakyt, kad tas placebo efektas, vat kur neapima jau moksliniai tyrimai, o yra daugiau su žmogum susiję, su jo tikėjimu, nusiteikimu, pozityvo tokiu matymu, tai čia tas garantuojamas, kur tyrimais 30%, kad yra placebo.

29:30 Speaker 1 Gali turbūt placebo placebo efektas tiktai dalį apima to, apie ką aš kalbėjau, tai būtų galbūt žmogaus tikėjimas kažkuria priemonė paskatina jo tam tikrų centrinės nervų sistemos centrų veikimą, kuris generuoja užsuka tam tikrus signalus. Keičiančius mūsų hormonų dinamiką, mūsų neurotransmiterių dinamiką, mūsų imuninės sistemos dinamiką. Ir tai taip, tai yra per per žmogaus tikėjimą kažkuo, tikėjimą vaistų, tikėjimą tabletę, tikėjimą gydymo priemonę, tikėjimą žmogumi, tikėjimą žodžiu. Tų tikėjimų yra įvairių ir daug ir mes kartais, žinokit, gydytojai juokaujam. Nu būtų labai smagu.

30:19 Speaker 1 galėti išrašyti receptą placebui, kuris tikrai tikrai veikia. Visos priemonės, kurios padeda žmogui sveikti, kurios gerina jo gyvenimo kokybę, jos yra visos pateisinamos. Tai turbūt placebo poveikį reiktų vertinti per tai ir aš nematau čia nieko nei blogo, nei gedingo. Taip, jeigu tai veikia, tai kodėl ne? O grįžtant prie santykio su pacientu, empatija, kiek jinai svarbi gydytojo darbe?

30:47 Speaker 1 Aš manau, kad empatija yra svarbi ne tik gydytojo darbe, jinai svarbi absoliučiai visuomenei, bet kur mums bendraujant vienam su kitu, bet kur. Jinai be galo turbūt svarbi ir kai jūs Maximos Kasoj pardavėja aptarnauja, kaip jinai, kaip jinai jus pasižiūri, kai tu po sunkios darbo dienos ateini, mes galim labai pagerinti vieniem kitiem nuotaiką arba labai ją sugadinti.

31:14 Speaker 1 Galbūt sureikšminama tas empatijos vaidmuo medicinoj todėl, kad tai liečia jau žmogų turintį sveikatos problemų, kurio tolerancijos ribos yra galbūt šiek tiek mažesnės, kuris ir šiaip yra pavargęs arba jam skauda arba jam yra blogai arba jo emocija yra tikrai tokia liūdna, jo rezervai yra mažesni atkentėti viską, kur aplinkui tau pasaulis iššūkius kokius siunčia.

31:41 Speaker 1 Manau, kad empatija yra begalinėj svarbi šitoj vietoj ir turbūt supaprastinus reikėtų pasakyti, jeigu taip labai kategoriškai, žodis gydo, žodis žudo. Ir jeigu sveikas žmogus, mes vaikus mokinam. Nekreip dėmesio, jeigu tau kažkas kažką blogo pasakė, kaip nuo žąsies vanduo nusisuk ir taip toliau. Pirmiausia ne visada išeina ir kartais sergančiam žmogui tai labai sunku ir pasakyti, kad kažkas tau

32:08 Speaker 1 Kažką blogo pacientai skundžiasi, kaip kažkas pakeltų tono ar kažkaip ten pasakė arba labai labai nuliūdino. A, mes suprantam, kad pasaulis nėra tik labai auksinis, pūkuotas ir švelnus ir visi yra tik žmonės. Pavargsta gydytojai, pavargsta slaugytojai, pavargsta absoliučiai patys tie pacientai ir tikrai visko tam gyvenime būna. Bet turbūt tos empatijos, jinai labai reikalinga visiem iš visų pusių.

32:36 Speaker 1 Gydytojams reikalinga, kad labiau suprasti pacientą ir padėti jiems veikti. Pacientui reikalinga taip pat tam tikra prasme empatija bendraujant su visu aplinkiniu personalu, gydantis, kad tu ženktum koją kojon arba jeigu matai, kad čia ne tavo, ne tas kabinetas, ne tas specialistas, tai daug lengviau apsisukti, išeiti ir ieškoti kitos vietos, kur tavo jausmai būtų sinergistiškai veiktų. Iš karto būtų geresnis veikimas. Tai

33:04 Speaker 1 To suvokimo ir supratimo reikia visada iš abiejų pusių. Bet be abejo, gydytojai mes, mes dirbam savo darbą, mūsų, mūsų kasdien sutinkami žmonės dažniausiai yra sergantys, o ne sveiki. Pacientai turbūt ne kasdien susiduria su gydytojais. Tai, tai be abejo, kad mūsų gebėjimas išgirsti, suprasti ir nuspėti nujausti paciento visus skaudulius ir padėti jam

33:32 Speaker 2 Kartais net ir jo norimu ritmu žengti į sveikatą yra labai svarbu. Ne vien tik kai parašyta koks protokolas gydymo turėtų būti. Bet kaip aš galvoju, nu vis tiek to skausmo yra daug jūsų darbe. Ir jūs matot skausmą. Kaip gydytojams nepriimti to skausmo per arti savęs, kad nu jau nepradėtų veikti, bet kartu ir nenužmogėti, nes nu labai toks

33:59 Speaker 2 Slidi riba yra tarp to ir žmogiškų būti, bet ir neišgyventi už pacientą pilnai. Nu žinot, recepto tikrai negalėčiau pasakyti turbūt, turbūt, turbūt kažkaip, na.

34:14 Speaker 1 Aš jau nebeprisimenu, kaip ten buvo, kai labai jaunas buvai, bet aš nebuvau iš tų, kur visom ligom perserga. Ne? Ne. Nes čia sako, kad studentai perserga. Dauguma studentų perserga. Visas ligas matuojasi sau, pirmiausiai vienom ir kitom. Kažkaip aš neprisimenu. Niekad aš nebijojau tų ligų ir jų nesimatavau prie savęs ir ir šito neprisimenu. Bet bet bet kaip neprisiimti žmogaus skausmo? Am.

34:41 Speaker 1 Na, vėlgi, psichologai turbūt turi labai konkrečių patarimų, labai turi konkrečių patarimų tiem žmonėm, kurie sunkiai išgyvena, kurie susitapatina, kurie užvėrę duris, negali užmiršti, kas buvo darbe. Tam tikra prasme, aš manau, kad visi gydytojai to dalyko turi. Aš neįsivaizduoju, kokioj specialybėj galima būtų.

35:06 Speaker 1 Tokį svajonių grafiką įsivaizduoju, kad užvėriau duris penktą, šeštą, septintą ar aštuntą vakaro ir negalvoju, kas mano pacientais. Na, tikrai kartais, nors tau nepriklauso, bet tu skambini, klausi, kaip sekasi, tiesiog tu negali išmesti iš galvos. Bet tai ne kasdien, ne kiekvienas pacientas. Sunkesniais atvejais aš manau, kad tai gerai.

35:27 Speaker 1 Taip ir turi būti, kartais tau gimsta įvairios mintys, net ir nesant darbe, o galvojant, galvojant, po to su kolegom, tu nuotoliu gali pradėti galvot ir siūlyti kitiem kitas mintis, tau nušvinta įvairios idėjos. Bet kaip subalansuoti, kad nebūtų per daug arba per mažai? Manau, kad tas geriausias kriterijus yra tavo paties savijauta. Nes vėlgi, žinot, kaip sako, ne

35:52 Speaker 1 Tau gyvenimas neuždeda didesnio kryžiaus, negu tu gali panešti. Tai, kas vienam yra nepakeliama, kitam atrodo visiškai normalu. Tai aš nežinau, ar tai sunku, ar pakeliama, tiek kiek galvojam mes savo darbą, ypatingai su onkologiniais pacientais dirbantys gydytojai. Mes tiesiog dirbam ir turbūt tragedijos neišgyvenam. Tai yra kriterijus, kad mes arba

36:20 Speaker 1 Gimdami tokią savybę turim arba dirbdami išmokom kažkaip savo emocijas saugot arba mus išmokė kažkas tą daryti, kad mes išgyvenam nepatirbdami kažkokio didelio streso, savo mūsų gyvenimas kažkaip ypatingai nepasikeičia. Ir kita vertus, aš manau, kad yra gydytojų ne vieno pakeitusių savo profesiją, išėjusio iš vienos srities į kitą sritį.

36:45 Speaker 1 iš onkologijos į kitas sritis, iš akušerijos ginekologijos į kitas sritis. Turbūt nėra metų, kad rezidentai nepakeistų rezidentūrų arba gydytojai net padirbę keletą metų, kad nekeistų specialybės. Tai nėra, tai yra visiškai normalus dalykas. Tai metai iš metų taip pasiranda. Ir aš manau, kad tai kriterijus, kad ne visiem žmonėm pavyksta subalansuoti tą svetimą ir savo skausmą, ne visiem pavyksta atsiriboti.

37:14 Speaker 1 Ir turbūt, kai tau to nepavyksta, reikia ieškoti kito darbo, kuris tavęs taip nevargina, bet kažkas turi dirbti ir šitą darbą.

37:22 Speaker 2 Taip, ir aš galvoju, kad labai gerai, kai dirba empatiški gydytojai, bet kad ne per daug būtų, kad jiems nekenktų, tai tai vat prie tos empatijos dar noriu grįžti. Kaip manot, ar jinai yra vis dėlto prigimtinė kaip gydytojo savybė, kurią gydytojas, nu, pageidaujantis būti gydytojui, turėtų turėt?

37:40 Speaker 1 Ar gali būt mažiau jautrus, bet su laiku išvystyti tą empatiją? Ar įmanoma iš viso? Nes jaučiu profesionaliai galinti į tą klausimą atsakyti. Tai manau yra, nu turbūt psichologijos, analitinių studijų, psichologų, psichiatrų sritis. Jie daugiau galėtų į tai atsakyti, kad didžiąja dalim mes jau atsinešam tą empatiją.

38:09 Speaker 1 Iš nežinau, iš kur, iš vaikystės, tiesiog ateinam į šį pasaulį labai skirtingi. Ar galima išlavinti? Manau, labai daug ką galima išlavinti. A, manau, kad ir empatiją turbūt galima išlavinti. Kiek įgimta empatija ir išlavinta viena ir kita, panašiai arba skiriasi, negalėčiau atsakyti, bet

38:33 Speaker 1 Atsineštiniai dalykai yra ganėtinai svarbūs, bet turbūt galima gyvenime visada tobulėti ir lavinti įvairias savo gyvenimo sritis, ne tik chirurginius įgūdžius ir teorines žinias. Manau, kad bendravimo įgūdžiai, gebėjimas išgirsti kitą žmogų taip pat turi būti lavinama. Nuo to priklauso ne tik mūsų kaip gydytojų profesinė sėkmė, nuo to priklauso mūsų kaip žmonių.

38:57 Speaker 2 Kaip socialios visuomenės narių sėkmė, kiek mes gebam išgirsti kitą savo partnerį, kolegą, savo vaiką. Na, manau, kad tai yra tikrai ir lavinama. Kivirčius sumažėtų gerokai, jeigu išmoktumėm klausytis, o ne tik kalbėti. Tai čia daugiau klausyt, mažiau kalbėt. Nu, bet čia žinot, lengva pasakyt, sunku padaryt. O grįžtant prie sveikatos dar truputėlį į temos.

39:22 Speaker 2 Ką jūs vat pastebit, ar žmonės tikrai vat moterys konkrečiai serga labiau? Dabar tos onkologijos yra padaugėję, ar vis dėlto, nu, procentiškai žiūrinčios visada tiek vat buvo?

39:33 Speaker 1 Na, vėlgi, statistika yra toks mokslas, kuris labai gerai skaičiuoja sergamumą 100 000 gyventojų ir, žinot, yra civilizuoto pasaulio, civilizacijos ligos, yra neturtingų šalių ligos, kai kurių ligų mažėja, tarkim. Išsivyčiusio šalyse gimdos kaklelio vėžio, kuris yra tikrai liga, kuriai galima labai, labai efektyviai užkirsti kelią, a, lavinant visuomenę, šviečiant, kuo daugiau pinigų skiriant, profilaktikai mažėja. Yra tokių civilizacijos ligų, krūtės vėžys, jo vis tik yra labai daug, yra vėlgi tai civilizuotų kraštų liga ir, ir, ir, ir, ir mūsų visos pastangos yra dedamos.

40:19 Speaker 1 Tai kad tas ne tik kad užkirsti kelią, bet ir kuo anksčiau tas ligas nustatyti, kad kuo efektyvesnis būtų gydymas, tai vis tik civilizacija ir ir mūsų daugybė gėrių, kurie palengvina mūsų gyvenimą, a kartu sumažina mūsų fizinį aktyvumą, a. A mus labai lengvai pritraukia prie įvairių patrauklių, linksmų dalykų ir ne visai sveikų sveikatai mūsų, ne visai naudingų dalykų, didina daugybės lėtinių ligų rizika ir neišvengiamai tų tų ligų vis tik rizikų daugėja, daugėja ir tų ligų atsiranda daugiau. Tai vėlgi ar a mes savo prevenciją ir ankstyvų gydymą sumažinsim tų ligų pasireiškimą?

41:07 Speaker 1 Priklausys nuo to balanso, kiek kiek patys žmonės mažins savo ligų rizikas, kurių kol kas civilizacija tik kuo daugiau tuo toliau siūlo įvailių mums rizikų, tik laikykis prieš visas jas ir kiek mes sugebėsim su medicinos savo pasiekimais iš kitos pusės stengtis užkirsti kelią laikų pasakyti, kad čia jau yra ikiliga, kurią dar galima pagydyti, nuo to ir priklausys ta galutinė pasaulinė onkologinių ligų statistika.

41:35 Speaker 1 Nes pačios tos tendencijos vis tiktai, aišku, ypač jeigu nieko nedarytume, tai tikrai daugėtų ir toliau daugėtų tų tų ligų nuo mūsų gyvenimo būdo, nuo mūsų patogaus gyvenimo, nuo daugybės dalykų, kas viena ranka mums duoda malonumą, kita ranka atima sveikatą. Tai va ir čia, bet ką aš išgirdau ir ką noriu galbūt užakcentuot, atskirai vis tiek mus klausys pagrinde moterys.

42:03 Speaker 2 Kad moterys kirkit savo laiką prevencijai, nes vat ką ir Daiva pasakė, kad prevencija gali identifikuojant anksčiau galima padėti geriau, tai kad neatidėti patikrimą, eiti tikrintis ir baisu, suprantu, bet tai yra matyt keliasi į tą kokybišką sveikatą kiek galima ilgiau. Daiva, noriu dar jų mūsų laida artėja į pabaigą labai. Tas laikas tirpsta, tirpsta, tirpsta tiesiog. Noriu jūsų paklausti, kokia jums yra gyvenimo prasmė be darbo?

42:39 Speaker 1 Aš nežinau, ar galima atskirti gyvenimo prasmę darbe, gyvenimo prasmę namuose, gyvenimo prasmę laisvų laiku. Aš manau, kad vis tik ta turbūt tavo suvokta gyvenimo prasmė, tai yra, nu vis tiek kodėl tu į šitą pasaulį atėjai? Nu turbūt nesavitikslis tas atėjimas tavo buvo. Ne tam, kad tu vat sau toks gražus užaugtum ir papuoštum čia kaip graži gėlė tą pasaulį.

43:08 Speaker 1 Vis tiek tu jam turi atlikti kažkokią funkciją. Taip kaip ir mūsų organizme kiekviena ląstelė atlieka savo funkciją. Aš kažkaip irgi prisimenu dar vaikų darželyje. Su vienu grupiuku mes gulėjom ant pievos vasarą, gulim į šį lauką, žiūrim į dangų ir svarstom. Tai kas mes toj visoj, va toj visoj didelėj visatuj esam? Gal mes esam kaip kokia vat ten kūno dalis tokia didelėj visatuj? Mes vaikai būdami taip svarstydavom. Nu taip primityviai, kaip mes galėdavom suvokti.

43:40 Speaker 1 Tai jeigu taip ne visai primityviai, aš manau, kad mes visi turim tam tikrą funkciją ir ta gyvenimo prasmė. Na, turbūt aš įsivaizduoju mano, kad ir iš daug atsitiktinumų jinai susidėšiusi, nu vis tik pagrindinė tavo užduotis padėti kitiem žmonėm ir sau, ta prasme, tai pačiai gyventi sėkmingiau, nugyventi savo kelią, niekieno nors kito, savo kelią, koks jis bebūtų sunkus, bet nugyventi, kaip įmenoma, sklandžiau.

44:16 Speaker 1 Ir aš visada, kai būdavo labai tokie nelengviausi gyvenime galbūt pasirinkimai, kai tu nežinai ką daryti, ten ar ten eiti, pasirinkti šitą ar kitą dalyką, aš visada mintimis, mintimis galvodavau, man turi, nesvarbu, kaip bus sunku, nesvarbu, kad tiktai būtų mano kelias, kad jis mano būtų, visatos man skirtas kelias. Jeigu jis bus mano, koks jis sunkus bebūtų?

44:44 Speaker 1 Neišvengiamai aš jį nueisiu, nes tiesiog tai yra mano kelias. Ir galbūt tai yra tokia savęs pateisinimas arba savęs įrėminimas į tam tikras funkcijas. Nėra sunkaus, supersunkaus arba lengvo kelio. Yra tavo kelias, kuris yra. Ir aš nu įsivaizduoju, kad iš daugybės atsitiktinumų pakliuvus į tą medicinos sritį, manau, kad mano užduotis yra

45:11 Speaker 1 Padėti žmonėms, su kuriais aš besusidurčiau, nebūtinai su ligoniniais, su ligonių artimaisiais ir su visais bet kuriais žmonėms, o tiktais gyvenime, kad jų kelias per šį gyvenimą su mano pagalba gerėtų, o ne blogėtų. Labai graži prasmė. Jau visai visai prie pat pabaigos ir turiu jums kelis klausimus. Ką jūs, pirmas klausimas būtų, ką jūs patartumėt jauniems gydytojams?

45:40 Speaker 1 Kas yra svarbu jų darbe? Aš manau, kad kiekvienam darbe yra labai svarbu kompetencija. Pirmiausiai tu turi nemeluoti, ką tu žinai, siekti žinoti tiek, kiek tau priklauso ir stengti žinoti maksimaliai daugiau, žinojimų ribų daugiau nėra. Antra, labai svarbi taisyklė, niekada nebijoti prisipažinti

46:08 Speaker 1 kad tu kažko nežinai, nes tu nežinai žymiai daugiau negu žinai. Tai jokio negėda, tai yra sąžiningumas, nes visada, ypač kol tu jaunas, bus žmonių, kurie už tave žino geriau. Niekad nebijoti klausti pagalbos. Ir tai nežemina žmogų, tai išaukština nežinojimas arba prisipažinimas, kad tu nežinai man.

46:32 Speaker 1 Jaunus kolegas, nežinau, kiek laiptų pakelia aukštyn, kad jie neapsimeta, bet atveria keliu žinojimui. Ir tai yra pagrindinis kelias tobulėti. Antra, trečia turbūt jau būtų, na, darbas neturi būti našta, neturi būti skaudulys, neturi būti sunku eiti į darbą, koks jis bebūtų, lengvas, malonus, ne visai malonus, sudėtingas.

46:58 Speaker 1 Tai neturi būti skausmas tau į jį eiti. A, tai turbūt pagrindiniai tokie dalykai, bent jau pradžiai, kurie galėtų vesti toliau eiti tuo keliu, kuriuo pradėjai. Jeigu tu jautiesi, jog negali būti kompetentingas, jeigu tu gyveni nuolatiniai, baimiai arba jautiesi, kad tu kažko nežinai ir nepasitiki savim.

47:21 Speaker 1 Ir dar bijai to prisipažinti, turbūt reikia ieškoti kitos profesijos, kito kelio, kitų sričių, kur tu galėtum jaustis geriau.

47:30 Speaker 2 Puiku. O dabar pažiūrėkim iš kitos pusės. Pacientas. Ką patartumėt pacientui, kuris gauna diagnozę ir jam nu gyvenimas griūva akise? Nes mirtis tarsi įjungia kažkokį kitą laikrodį, nors visi mes mirsim, bet tada tarsi tais laikas kitaip pradeda tiksėti.

47:53 Speaker 2 Čia, žinot, kaip ką patarti pacientui. Mhm, papuolus į tokią situaciją. Jūs iš savo patirties daug pacientų matėt. Matėt, kaip reaguoja žmonės, kas suveikia labiausiai, ką susitelkti galbūt. Na, turbūt ligos, jos pirmiausia žmogų priverčia perkratyti savo vertybes.

48:14 Speaker 1 Tai kaip žmogui pačiam susivokti savo gyvenime, savo vertybėse, savo gyvenimo kely? Čia gydytojas turbūt net ir nepatarėjęs. Čia turbūt žmogus pats turi suprasti, kas jam yra svarbu. Ir mes filmą ne vieną matę, kaip pasikeičia žmonių gyvenimo keliai, planai, susidūrus su nepagydomom arba labai tragiškom ligom arba pajutus tą baigtinumą gyvenimo.

48:38 Speaker 1 Kaip gydytojas, ką galėčiau pasakyti? Už savęs suvokimo ir kalbant apie kelią ėjimo ligos, sveikimo arba gyvenimo su liga keliu, reikalinga komanda, kaip ir sporte, reikalinga palaikanti komanda, kur visi turi savo funkcijas. Kažkas vadovauja, kažkas prižiūri, kažkas palaiko, kažkas su tavim kartu džiaugiasi, kažkas su tavim kartu liūdi, nes visada grupė yra žymiai žymiai lengviau.

49:09 Speaker 1 Ir jeigu tau nepavyko pirmą kartą su komanda, juk mes visi skirtingi, tau nepatiko kažkas, nu tu visada esi laisvas ieškoti kitos komandos. Ir aš manau, kad tikrai pateisinama ir net skatintina, kai žmonės ieško kitos nuomonės, tai neįžeidimas jokiai gydymo įstaigai ir jokiam protingam savo, savo profesiją išmanančiam profesionalui.

49:37 Speaker 1 Kai pacientas eina ieškot kitos nuomonės, jokiu būdu nereiškia, kad jis nepasitiki pirmaja nuomone. Kartais žmogui, kad susitaikyti su vienu arba kitu keliu per ligą, reikia antros, trečios, ketvirtos vien tam, kad jis susigyventų arba surastų savo kelią iš trijų, keturių ar dviejų skirtingų nuomonių, nes medicinoj

50:00 Speaker 1 Labai retai būna vienas kelias. Dažniausiai mes sakom, galima taip, galima taip, galima taip ir vėl žmogus, o ką jūs patarsit? Jau mes ir patarėm tris kelius. Jūs pagal save renkatės. Visiškai normalu, kada žmogus ieško kito patarimo, antros, trečios nuomonės, kol suranda savo. O kai jau tu surandi savo kelią, koks jisai sunkiausias bebūtų? Tikrai tu jį nueisi, nugyvensi su savo palaikymo komanda. Ačiū jums, Daiva, labai.

50:29 Speaker 2 Dėkui už tą laiką, kurį skyrėt, kad ir sunku, bet atradot, atvažiavot, pasidalinot. Prašysiu prisižadėt, kad grįšit dar kartą ir galėsim pakalbėti giliau apie ligas, apie požiūrį į jas. Tai galit prisižadėt.

50:44 Speaker 1 Tai be abejo, nes labai ilgai vienu metu kalbėti gali būt labai nuobodu.

50:49 Speaker 2 Gerai, ačiū, Daiva, dar kartą labai jums. Ačiū tau, kad žiūrėjai. Jeigu šis epizodas tau patiko, paprašysiu paspausti patiktuką. O jeigu kartais neprinumeruoji mūsų kanalo, tai kviečiu jį prenumeruoti. Ačiū dar kartą ir iki kitų kartų.